Lietuvos kelias į nepriklausomybę buvo ilgas ir duobėtas. Šalis ne kartą kilo iš pelenų, o vėliau vėl jautė priespaudą iš kaimyninių šalių prarasdama savo suverenitetą. Kas gi lėmė Lietuvos laisvės praradimą. Svarbiausias šiuo asketu laikotarpis nuo 1918 metų kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė iki 1940 metų kai įvyko nauja okupacija. Šis laikotarpis istorijoje vadinamas “Pirmąja Respublika”.
Valstybės vairą 1918 metais perėmusi valdžia po truputėlį su laiku keitėsi ir su laiku įsivyravo pilnas prezidento Antanos Smetonos valdymas. Kelis kartus buvo bandoma surengti valstybes perversmą šalies viduje, kurie buvo numalšinti. Tai viena iš priežasčių, lėmusių didžiausią lietuvių emigraciją 1926-1933 metais į JAV, Kanada bei Pietų Ameriką. Lietuvą taip pat paveikė didžioji pasaulinė ekonominė krizė 1931 metais. Šalis pradėjo kilti – vienas iš pavyzdžių ūkininkų streikai 1935 metais Suvalkijoje ir Dzūkijoje. 1938 metais buvo pakeista šalies konstitucija, kurioje įtvirtinta nuostata, jog šalyje yra autoritarinis režimas. Prezidentas Smetona išrenkamas prezidentu dar 7 metų kadencijai rinkimuose, kuriuos daugelis laikė nedemokratiniais. Tuo pačiu buvo deramasi su Lenkijos valstybe dėl Vilniaus krašto ir šaliai teko vykdyti paskelbtą ultimatumą. Bėdos tuo nesibaigė, nes Vokietija taip pat paskelbė ultimatumą, kurio pasekoje buvo atiduotas Klaipėdos kraštas. Vyriausybė buvo priversta rinktis arba atiduoda Klaipėdą, arba vokiečių kariuomenė įžengia į Lietuvą. Garsiojo Ribbendropo kabinete buvo pasirašyta sutartis, dėl krašto atidavimo ir evakuota apie 18 000 gyventojų. Visuomenės nepasitenkinimas augo.
Šalyje jautėsi didžiulė įtampa, o tuo tarpu šalia kaimyninės šalys ramiai dalinosi kaimyninėmis teritorijomis pasirašydami Molotovo-Ribbentropo paktą. Šis susitarimas lėmė galutinį šalies susiskaldymą. Nors SSRS padėjo atgauti Vilniaus kraštą, bet tuo pačiu su Vokietija tiesiog pasidalino kaimyninėmis teritorijomis. Šaliai teko įsileisti Raudonosios armijos karius tai vadinant savitarpio pagalbos sutartimi. Šalis buvo priversta pasirašyti sutartį, kuri lėmė šalies suverenumo praradimą ir toliau sekusią okupaciją. Šalyje pradėjo veikti priešiškos partijos ir 1939 metais sovietų valdžia rimtai ėmėsi šalies užgrobimo. Norėdama diskredituoti Lietuvos vyriausybę TSRS pareiškė kaltinimus dėl raudonarmiečių pagrobimo ir vykdomų provokacijų. Pati šalies visuomenė jau buvo nusivylusi šalies valdžia bei taikomais reikalavimais. Vyriausybė nariai naktį pasitarė kartu su Smetona ir buvo nuspręsta ginklu nekovoti prieš okupantus ir priimtas ultimatumas vadinamąjai savitarpio pagalbai. Vėliau šalies prezidentas pasitraukė iš šalies. Birželio mėn. 15 dieną raudonoji armija kirto šalies sieną ir prasidėjo naujoji Lietuvos okupacija. Nebuvo jokio pasipriešinimo ir kai kurie lietuviai perėjo į priešininkų pusę.
Visi šie veiksmai palaipsniui vedė prie naujos okupacijos. Šalis susikaldė ir naujo karo akivaizdoje be kovos pasidavė galingesniam priešininkui kuris vėliau pradėjo tremimus ir kitus veiksmus pradėjusius griauti piliečių savimonę. Žmonės buvo palikti ir įbauginti. Todėl verta prisiminti, kad laisvė yra trapus dalykas, kurį reikia puoselėti ir prižiūrėti.