Daugelis iš mūsų žino tamsiąją šalies istoriją – Sovietų Sąjungos trėmimus, kurie buvo vykdomi nuo pat 1940 metų okupacijos.Buvo vykdomas masinis piliečių trėmimas į Sibirą, nes buvo skaitoma, jog šalyje yra tiesiog per daug lietuvių ir reikia pakeisti susidariusią situaciją. Žmonės buvo įspraudžiami į kampą ir jiems tekdavo rinktis, arba būti lojaliems Sovietinei valdžiai ar likti ištikimiems savo tėvynei. Kai kurie tautiečiai nepasidavė ir patraukė į miškus pradėdami partizaninį karą už Lietuvą. Sovietų valdžios sprendimai ir žiaurus elgesys su šalies piliečiais paskatino pilietiškumo ir kovos jausmo sugrįžimą, kurį dabar sunkiai rasi šiuolaikinėje visuomenėje. Tačiau beveik visi piliečiai žino šį istorijos tarpsnį ir didžiuojasi tuo, kad net tiesioginis šalies piliečių trėmimas ir naikinimas nesugniuždė lietuvių ir vėlesnių metų kova atnešė pergalę, nesvarbu, kad tai užtruko daugelį metų.
Pati tremtis ją patyrusiems žmonėms ir jų artimiesiems paliko didelę traumą. Nes patyrus visą represijos mastą keitėsi jų asmenybės suvokimas. Žmonės išveždavo labai greitai ir jiems tekdavo taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų, praradus viską ką jie kūrė tiek daug metų. Tokia patirtis palieka gilų pėdsaką žmogaus viduje. Taip pat žmogus prarado savo socialinę padėtį. Beliko tik vyras ir moteris bei religija, o taip pat siekis išsaugoti savo tautinę tapatybę dėl kurios asmuo ir buvo ištremtas. Sovietų valdžia pirmiausia trėmė šviesuomenę, žmones, kurie galėjo pasipriešinti, paskatinti tautą veikti. Buvo bandoma juos palaužti ir sužlugdyti. Kaip matome iš dabartinės šalies situacijos – Sovietų Sąjungai to nepavyko padaryti. Žmonės kovojo iki galo ir kai kuriems net pavyko sugrįžti. Jų vaikai ir vaikų vaikai sukūrė tokią visuomenę, kurios nepavyko sužlugdyti. Liko nepalenkiama kovotojų dvasia.
Grįžusiems iš tremties buvo sunku prisitaikyti sovietinėje visuomenėje, nes jie buvo viską praradę ir valdžia nepageidavo, kad atvykusieji daug bendrautų su tautiečiais. Buvo bijoma, kad tai gali paskatinti neramumus. Todėl buvo taikomos pagrindinės sovietinės metodikos – įbauginimas, skundikai. Žmogus niekur negalėjo būti saugus, nes jį galėjo išduoti net draugas bijodamas kad jį patį ar šeimos narius gali ištremti.
Tremtiniai jautėsi nereikalingi ir jiems buvo sunku pritapti naujoje santvarkoje. Jie norėjo dalintis savo patirtimi, papasakoti kitiems ką jie patyrė ir kokia žiauri valdžia okupavo šalį. Tai buvo tarsi nauja bendruomenė – ištremtieji ir jų artimieji, kurie žinojo ir patyrė tikrąją valdžios galią, bet tuo pačiu nepalūžo ir juose liko kovos galia. Rusų požiūris į lietuvius taip pat keitėsi, nes valdžia jiems aiškino, kad tremia “banditus”, bet pasirodė, jog tai darbštūs ir patikimi žmonės, šviesuomenė. Todėl pati visuomenė pradėjo skaldytis vis labiau jausdama poreikį išsivaduoti iš priespaudos. Sovietų Sąjungos taktika sužlugdyti ir sumenkinti Lietuvos gyventojus atsisuko prieš ją pačią ir paskatino kovą už nepriklausomybę.